Doc. dr. Lolita Navickienė. Kodėl muzikuoti šeimoje yra puikus sumanymas

Kiekvienas pasakys, jog svarbu skatinti šeimas muzikuoti, ugdyti ir plėtoti šeimos narių muzikinius gebėjimus ir kūrybiškumą, drauge formuojant tautinį identitetą puoselėjančias tradicijas. Galime tik pasidžiaugti, kad turime tokį pavyzdį – tai festivalis „Gaidų pynė” (organizatorius – Šv. Kazimiero ordinas), sudarantis sąlygas įvairių Lietuvos regionų mėgėjų muzikuojančioms šeimoms dalyvauti meninės saviraiškos ir kūrybiškumo ugdymo veiklose. Svarbu ir tai, kad festivalio organizatoriai teikia šeimoms būtiną edukacinę pagalbą, padeda tobulinti dalyvių muzikinius gebėjimus, skatina domėjimąsi muzikine veikla.

Tačiau, kodėl pradėti muzikuoti su šeima šiandien, kaip niekada, yra svarbu? Ar vien tik dėl to, kad audialus menas taptų vaiko, o vėliau ir suaugusiojo, savasties dalimi? Kad būtų tinkamai ugdomas akademinio žanro klausytojas, kurio muzikinis skonis būtų suformuotas ne tik populiariosios muzikos pagrindu? Ne tik dėl to.

Muzikuojančios būsimos motinos dovana laukiamam mažyliui. Jau prieš kelis tūkstančius metų buvo tikima muzikos galia ne tik vaikui ar suaugusiam žmogui, bet ir laukiamam, dar įsčiose esančiam kūdikiui. Įvairiose kultūrose šis tikėjimas buvo plėtojamas konkrečiomis tradicijomis: Japonijoje moterį nėštumo metu stengdavosi apsupti estetiška aplinka, o pačios besilaukiančiosios mokindavo jaunas mergaites dainų, tinkančių dainuoti nėštumo metu, kad tos, atėjus laikui, žinotų, kaip muzika veikti laikiamą vaikelį. Polinezijoje būsimos motinos šokdavo specialius šokius bei atlikdavo ritminius judesius, Indijoje – dainuodavo mantras, Kinijoje, kaip ir Lietuvoje, daug dainuodavo, o apsilankę giminaičiai būsimai motinai ir jos kūdikiui dovanodavo savo kūrybos dainas (R. Jautakytė). Tačiau gal ši tradicija šiandien nėra aktuali? Atvirkščiai… Juk oro, maisto užterštumas, medikų „skambinimas” pavojaus varpais, kad Lietuvoje tik kas dešimtas vaikas yra sveikas, ragina suklusti: mokslo tyrimai teigia, kad nėščiosios dainavimo reikšmė būsimo kūdikio sveikatai yra didžiulė. Pasirodo, kad dar po širdimi esantis mažylis priima išorinio pasaulio signalus ir atitinkamai į juos reaguoja, skiria savo motinos širdies dūžius nuo svetimos ir kūnelio judesiais į juos atsiliepia, o būdamas 30-ties savaičių jau turi trumpalaikę atmintį ir yra jautrus jo besilaukiančios motinos nuotaikų svyravimams bei išgyvenimams. Įdomu ir tai, kad būsimiems kūdikiams labai svarbus jų motinos dainavimas, nes balsas dainuojant pasižymi ženkliai didesniu nei kalbant garso dažnių diapazonu, kuris sklinda visu kūnu ir persiduoda laukiamam vaikeliui (Unnati Chavda). Toks garsas – lyg ugdymo ar sveikatinimo priemonė, padedanti įsčiose augančiam mažyliui vystytis sklandžiai ir sveikai. Tad būsimoms motinoms verta pasinaudoti naujausių tyrimų duomenimis (J. Kang ir kt.), rodančiais, jog dainavimas (ne tik nėštumo metu) gali skatinti fizinį aktyvumą ir daugelį teigiamų fiziologinių pokyčių: kardiorespiratorinė sistema palankiai veikia kvėpavimo takus, skatinama laimės hormonų – oksitocino ir endorfinų raiška, o tai didina žmogaus laimės pojūtį. Beje, įdomu paminėti ir raidos psichologo B. Van den Bergh bei psichoterapeuto M. Mennes atliktą 20 metų trukusį eksperimentą, kurio metu tirtas nėščiųjų psichoemocinės būsenos poveikis kūdikių gebėjimams. Kai tiriamiesiems sukako 20 metų, atlikta iš dviejų užduočių sudaryta apklausa. Pirmoje eksperimento dalyje tiriamieji turėjo greitai sureaguoti į kompiuteryje pasirodančias figūras (kvadratus – paspausti, apskritimus – ignoruoti). Šios užduotys atliktos puikiai. Antroje dalyje 20-mečiai popieriaus lape turėjo surasti didelius objektus, kartu suskaičiuoti pasigirstančius muzikos garsus. Su šia užduotimi susitvarkė mažoji studentų dalis. Eksperimento rezultatai atskleidė, kad studentai, kurių motinos nėštumo metu patyrė neigiamas emocijas, antros užduoties atlikti nesugebėjo. Mat pastarosios emocijos lėmė tam tikrus vaisiaus smegenų vystymosi nukrypimus, kurie turėjo įtakos vėlesnei vaiko raidai (B. R. H. Van den Bergh, E. M. Loomans, M. Mennes). Tad muzikavimas šeimoje nėštumo metu būtų puiki laukiamo kūdikio sveikatinimo priemonė (beje, pačią besilaukiančią moterį dainavimas saugo nuo širdies ligų, teigiamai veikia plaučius, nes organizmas į kvėpavimo takus išskiria didesnį kiekį antikūnų, degina kalorijas (M. Miller).

Tai patvirtina ir ilgametė šio straipsnio autorės praktinio darbo patirtis Muzikinio ugdomojo sveikatinimo centre „Sveikutis”. Pastebėjus tokio ugdymo poveikį ir siekiant skatinti būsimas mamas muzikuoti savarankiškai, buvo sukurtos pirmos Lietuvoje video pamokos nėštukėms (išsamiau – https://sveikutis.lt/video-kursai/), panaudojant inovatyvius Asmeninės prasmės ir Emocinio imitavimo metodus (autoriai – A. Piličiauskas ir L. Navickienė).

O kaip toliau puoselėti vaiko, tėvų ir muzikos santykį, kad šis menas ne tik turtintų gebėjimus, bet ir ugdytų dvasines vertybes?

Vaiko ir muzikos susitikimas. Ar verta kurti naujas šeimos tradicijas? Šiandien mažai ką nustebins vaizdas, kai kelių mėnesių kūdikiai specializuotose ugdymo įstaigose lavinami vos ne nuo gimimo. Jauni tėvai vis didėjančių mokyklos programų kontekste rūpinasi, kad jų atžalos būtų sveikos, gabios, protingos, kūrybingos ir, atėjus laikui eiti į mokyklą, neturėtų mokymosi problemų. Asmeninė šio straipsnio autorės darbo patirtis leidžia teigti, kad ankstyvasis bei muzikinis ugdymas turi įtakos ne tik vaiko vystymuisi, raidai, gabumams, jo socializacijai, bet ir šeimos laisvalaikio „pripildymu” muzika. Drauge su mažyliais dalyvaudamos muzikos pamokėlėse jaunos mamos išmoksta reikiamą reperturą, kurį sėkmingai demonstruoja namiškiams bei į svečius atvykusiems seneliams ar draugams. Dažnai užsiėmimų dalyvės stebisi, jog po muzikos pamokėlės jų kūdikis atsisėdo, pradėjo stotis, žengė pirmus žingsnelius ar pasakė „mama!” Tokią vaiko raidos stimuliaciją muzika seniai patvirtino daugybė mokslinių tyrimų, teigiančių, kad muzikavimas, tampriai siejamas su judesiu, vysto smulkiąją ir stambiąją kūdikio motoriką bei daro poveikį visai psichofizinei mažylio raidai.

Svarbūs ir „galimybių langai”. Tai – vienas svarbiausių Marijos Montesori – žymios pasaulio vaikų ankstyvojo ugdymo sistemos autorės atradimų: žmogus nuo pirmųjų gyvenimo metų mokosi lengvai, smegenyse atsiveriant „galimybių langams”, kurių metu stebėtinai greitai galima pradėti mokytis pažinti muziką, raides, kiek vėliau – išmokti lengvai skaityti, skaičiuoti, išmokti tvarkos, elgtis su aštriais ir smulkiais daiktais, sėdėti tyliai ir kontroliuoti savo kūno raumenis, groti ir dainuoti. Tad tėvams svarbu dar įsčiose pradėtą darbą tęsti toliau ir įvairiais muzikiniais žaidimais bei žaidinimais pripildyti augančio mažylio ir visos šeimos kasdienybę. O jei trūkta repertuaro ir žinių? Jei miestelyje nėra specializuotos ankstyvojo ugdymo įstaigos? Į pagalbą ateis pirmoji daugiafunkcinė knyga visai šeimai – „Šeimos knyga”, kuri besilaukiantiems tėvams padės išmokti bendrauti su būsimu mažyliu pasitelkus muziką, o turintiems vaikų – juos ugdyti ir žaidinti bei perduoti iš kartos į kartą sukauptą gyvenimišką išmintį.

Tačiau kaip su šeimyniniu muzikavimu? Ar verta organizuoti šeimyninę kapelą?

Šeimyninė kapela ir senosios liaudies tradicijos. Liaudies tradicijos – milžiniška jėga, skatinanti tautą vienu metu „pakilti” lankyti išėjusiųjų kapų, sveikinti motinas ir tėvus, susėsti prie Kūčių stalo. Tačiau, nors ir paremtos gyvenimo patirtimi, išjaustos, stebėtos, „išsijotos”, atmetant tarsi pelus iš grūdų neveiksmingus ar nebrandžius dalykus, šių dienų žmogui neretai jos atrodo sentimentalios, neracionalios, tarsi senas reliktas. Bet ar tikrai?

Kaip rodo mūsų tautos instrumentinio muzikavimo tradicijų tyrinėjimai (A. Auškalnis. Šiaurės vakarų žemaičių instrumentinis liaudies muzikavimas. Menotyra, Nr. 17, 1990), ansamblinis muzikavimas buvo labai populiarus ir, pirmiausia, tarp muzikuojančių šeimos narių. Tėvai rodė pavyzdį vaikams, tad tokia bendra veikla, mokanti tolerancijos, susiklausymo, kruopštaus darbo, tapdavo savotiška šeimos „vizitine kortele”, sudarančia sąlygas praskaidrinti kasdienybę, išsiskirti iš kaimynų tarpo, pasididžiuoti, pelnyti pagarbą bei užsidirbti. Tačiau, kaip vaikai išmokdavo groti, jei nelankydavo muzikos mokyklų? „Muzikinio ugdymo tikslas etninėje pedagogikoje – savaiminis ugdymasis, asmeninė dvasinė saviraiška, kylanti iš vidinio poreikio, būtinybės“ (S. Jareckait). Svarbiausias ir pagrindinis ugdymo metodas liaudies pedagogikoje buvo pavyzdys. Vaikai mokėsi groti ir dainuoti iš tėvų, brolių, seserų, bendraamžių. Specialiai groti jų niekas nemokė, o noras būti šeimos kapeloje skatino bandyti, stebėti, sekti, kartoti ar kurti savo. Ypač didelį vaidmenį tokiai vaikų kūrybai teikė gamta bei kasdieniai darbai. Tad ankstyvoje pedagogikoje sugebėjimas atlikti muziką buvo išsiugdomas savaime – tiek dainuojant drauge su tėvais, tiek atkartojant gamtos garsus, pradžioje – elementariais tėvų padaromais instrumentais – dūdelėmis, skudučiais, švilpynėmis ir kt. Šeimos ar giminaičių muzikavimo papročiai tapdavo vaikų savastimi, vėliau jų pačių papildyti asmenine kūryba, išmone, dvasine išraiška ir kt. (Brazauskienė).

Ar visi šeimos nariai tapdavo kapelos dalimi? Ne visada. Tokiose „kompanijose” galiojo griežtas atrankos dėsnis – jose galėjo groti tik labai geri muzikantai, sugebantys greitai pagauti kūrinio melodiją, prisiderinti prie jos ir ją papuošti. Tad gausioms muzikalioms lietuvių šeimoms buvo garbė sukurti tokią kapelą ir gebėti išmokyti šeimyniškius groti įvairiais instrumentais – smuikais, gitaromis, mandolinomis, balalaikomis ir basedlėmis, armonikomis ir būgneliais. Tik įsigyti tokį instrumentariumą galėjo pasiturinčios šeimos, mat instrumentai buvo labai brangūs – už smuiką tekdavo ir karvę parduoti. Tačiau turėti instrumentą ir gebėti juo groti dar buvo negana. Mat grojanti vakaruškose, kaimo šeimyninėse šventėse, gegužinėse tokia kapela turėjo mokėti „užvesti” klausytojus – būti linksmais, gebėti pokštauti ar kokią linksmą istoriją „suskelti”. Toks vaikų ir jaunimo buvimas scenoje nuo mažų dienų buvo puiki gebėjimo būti dėmesio centre ugdymo priemonė, skatinanti tapti save išreiškiančia ir pasitikinčia asmenybe.

Šeimyninis muzikavimas – pagalba dabartinei Z kartai? Mokymasis iš tėvų jaustis laisvai, nepasimesti, sklandžiai reikšti mintis viešai – svarbi kompetencija, padedanti jaunam žmogui ne tik scenoje, bet ir kasdienybėje. Tai patvirtina ir šio straipsnio autorės atliktas disertacijos tyrimas (L. J. Navickienė, 2000) – nuo pirmos iki dvyliktos klasės sustiprintą muzikinį ugdymą turėjusių klasių mokiniai, daug koncertavę, vaidinę spektakliuose, vėliau tapo išskirtine gimnazijos klase, ženkliai mokymosi vidurkiais lenkusia kitas paraleles klases, įstojusia „pirmais numeriais” į prestižines specialybes. Daugelis šių klasių mokinių tęsia muzikavimo tradiciją – šiuo metu yra įvairių chorų ar ansamblių dalyviai. O kaip ta dabartinė Z karta?

Dažnas muzikos pedagogas pasakys, kad įtraukti šiandieninius gimnazistus į popamokinę meninę veiklą yra sunku. Prioritetas teikiamas „rimtųjų” dalykų papildomam mokymuisi, sporto būreliams, pasiruošimui egzaminams, o dalyvavimas muzikiniuose ar teatro renginiuose suvokiamas kaip nereikšminga veikla ar daug laiko atimantis iššūkis.

Naujos Z kartos ypatumai „diktuoja” savo taisykles, prie kurių taikosi ne tik tėvai, bet ir mokykla. Kaip rodo moksliniai tyrimai (V. Targamadzė, R. Girdzijauskienė, A. Šimelionienė ir kt.), kasdieninis informacinių medijų naudojimas labai paveikė šių dienų jaunimą (Lietuvoje Z karta laikomi vaikai, gimę XXI amžiaus pačioje pradžioje). Tokie psichologiniai sutrikimai, kaip narcisizmas, socialinė fobija, dėmesio trūkumas ar depresija dabartinio mokyklinio amžiaus jaunimo tarpe tapo neretu reiškiniu.

Z kartos mokinių mokymasis, informacijos paieška, idėjos ir bendravimas iš esmės skiriasi nuo ankstesnių kartų. Šios kartos atstovams sudėtinga užmegzti pokalbį, bendrauti tiesiogiai. Gyvenimo persikėlimas į virtualią erdvę pakeitė bendravimą šeimoje ir gretimoje aplinkoje – mokykloje, su draugais, aplinkiniais žmonėmis. Bendrauti tiesiai, išėjus iš už „ekrano” tapo nedrąsu, problemiška. Ir tai tik vienas iš daugelio ypatumų. Dėl informacijos skaitymo ekrane pasikeitė patys skaitymo įpročiai, prioritetas teikiamas vaizdinei informacijai. Beje, apie informacijos suvokimą. Internete nesant vaikams specializuotų svetainių bei kalbos, mažamečiai pripratinti suvokti suaugusiems skirtą informaciją, tad neretai 12-kos metų vaikas laiko save suaugusiu…

Galima būtų ilgai tęsti Z kartai būdingų bruožų sąrašą, tačiau geriau vėl sugrįžti prie senos liaudies šeimyninio muzikavimo tradicijos, stiprinančios šeimyninius santykius, puoselėjančios bendrą ir atraktyvų laisvalaikį, mokančios pasitikėti savimi, bendrauti ir muzikos būdu išreikšti save. Visi šie gebėjimai šiandieniams vaikams akivaizdžiai aktualūs. Tad tėvai, bendras laisvalaikis ir muzika padėtų jaunai kartai apsisaugoti ar įveikti laikmečio iššūkius, užaugant laisvai save išreiškiančiomis asmenybėmis, atspariomis įvairioms laikmečio negandoms.

Pabaigai vertėtų prisiminti puikų šeimos „cementavimo” pavyzdį – nuo 1974 m. koncertuojantį amerikiečių šeimos ansamblį The Kelly Family, išgarsėjusį su daina Angel. Šios grupėms nariams – tėčiui, mamai ir devyniems jų vaikams (šiuo metu suaugę vaikai tęsia koncertinius turus; skaičiuojama, kad šeima pardavė daugiau nei 20 milijonų albumų visame pasaulyje) šeimos muzikavimas padėjo ištverti siunčiamus likimo išbandymus, išlikti savimi ir teikti daug džiaugsmo įvairių pasaulio šalių klausytojams.