Muzikuojanti šeima – darni šeima. Darni šeima – stipri valstybė
Aurelija Andriekutė
Per Lietuvą nuvilnijo, nuskambėjo ir baigėsi pirmasis Muzikuojančių šeimų festivalis-konkursas „Gaidų pynė“. Prasidėjusį dar pavasarį renginiais Lietuvos regionuose, šį rudenį festivalį vainikavo labdaringi koncertai vienoms iš pažeidžiamiausių socialinių grupių – tėvų globos netekusiems vaikams, vienišiems senoliams ir neįgaliesiems.
Atsigręžę atgal jau galime apžvelgti įvykius ir pasidžiaugti pasiektais rezultatais. Tad, kalbamės su Šv. Kazimiero ordino nariais – festivalio iniciatore ir projekto vadove, muzikologe Aldona Juodeliene bei festivalio organizacinio komiteto ir vertinimo komisijų nariu, kompozitoriumi, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentu Kaziu Daugėla.
– Kodėl nusprendėte rengti festivalį muzikuojančioms šeimoms?
A. Juodelienė: Į šį klausimą puikiai atsako mūsų pasirinktas festivalio šūkis – „Muzikuojanti šeima – darni šeima. Darni šeima – stipri valstybė“. Šv. Kazimiero ordinas – pagrindinis festivalio organizatorius, kurio devizas Vivere bonum faciendo („Gyventi, darant gera“), jau daugelį metų vykdo kultūrinius, socialinius, labdaringus projektus, įgyvendinamus Ordino narių bei rėmėjų savanoriško darbo dėka. Šį kartą dėmesio centre – šeima, jos gyvybingumo, kūrybiškumo ir kultūrinių tradicijų puoselėjimas. Projektu siekta stiprinti šeimos svarbos individo ir visuomenės gyvenime suvokimą, tuo pačiu skatinant Lietuvos šeimas muzikuoti drauge.
Ilgus amžius muzika buvo neatsiejama mūsų liaudies kasdienybės ir švenčių, papročių ir apeigų dalis. Muzikavimo tradicijos itin puoselėtos šeimoje, kurios aplinka turi didelę įtaką asmens kūrybiškumui skleistis. Čia formuojasi asmens nuostatos ir vertybės, estetinis skonis. Tad muzikavimo galia vertinama kaip šeimos saitų stiprinimo, jaunosios kartos ugdymo, o taip pat – kultūringos visuomenės ugdymo priemonė. Muzikavimas šeimoje ne tik lavina, bet ir ugdo asmenybę. O kūrybinis džiaugsmas, kai bendrų interesų suburiami šeimos nariai dovanoja vienas kitam gražų ir prasmingą buvimą drauge, tampa neišblėstančiais vaikystės prisiminimais, kurie kuria šeimos kultūrinę tradiciją, perduodamą iš kartos į kartą.
Apie muzikos galią labai gražius žodžius yra pasakęs M. K. Čiurlionis, kuris, beje, mokytis muzikos taip pat pradėjo šeimoje: „Muzika tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis […]. Kuomet ji prasidėjo – niekas negali susekti. Nestebėtina. Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba.“
– Muzikuojančios šeimos susirinko iš visos Lietuvos, iš viso užsiregistravo net 35 šeimų ansambliai, daugiau nei 100 dalyvių. Muzikuojančios Lietuvos šeimos – kokios jos Jūsų akimis?
A. Juodelienė: Tai ypatingi, unikalūs, saviti, originalūs, verti susižavėjimo, palaikymo ir paramos šeimų ansambliai. Vienų ansamblių šeimose muzikavimo tradicija tęsiasi iš kartos į kartą, kitus paskatino susiburti muzikos mokyklose besimokantys vaikai ar jų mokytojai, trečius – muzikos mokyklas baigę ar muziko profesiją įgiję tėvai, meilę muzikai perdavę ir savo vaikams. Ypatingų padėkos žodžių nusipelnė mokytojai, kurie skyrė daug laiko ir jėgų padėdami ansambliams pasiruošti pasirodymams. Jie skatino ir drąsino šeimas muzikuoti drauge, net subūrė visiškai naujus ansamblius. Tokiomis šeimomis, kurias muzikuoti drauge paskatino mūsų festivalis-konkursas, ypač džiaugiamės. Tokių pradedančiųjų ansamblių tarp festivalio dalyvių suskaičiavome net devynis. Paskatinti šeimas muzikuoti drauge buvo vienas iš mūsų uždavinių ir, manau, jį pavyko sėkmingai įgyvendinti. Tad festivalio ir projekto idėja, pasklidusi po visą Lietuvą, įvairiomis spalvomis suskambo dalyvių pasirodymuose – nuo tradicinio lietuvių folkloro iki džiazo muzikos, nuo klasikos perlų iki populiarių lietuviškų šlagerių.
– Muzikuoti susirinko skirtingos profesinės ir sceninės patirties ansambliai. Ar nebuvo sudėtinga juos palyginti ir įvertinti? Pagal kokius kriterijus vertinote pasirodymus?
K. Daugėla: Muzikuojančių šeimų ansambliai buvo vertinami pagal nustatytus kriterijus: muzikalumas, intonacija, ritmas, meniškumas, originalumas, ansambliškumas bei sceninis įvaizdis. Bendras pasiruošimo lygis pasirodė aukštas, ypač tarp dalyvių akademinės muzikos kategorijoje. Džiugino, kad daugelis ansamblių pasižymėjo puikia intonacija ir muzikalumu, kurie yra labai svarbūs darniam ansambliui. Gal kiek skurdesnis repertuaras bei atlikimo lygis buvo jaučiamas pramoginės muzikos kategorijoje. Tačiau visos muzikuojančios šeimos nuoširdžiai stengėsi pagal savo galimybes ir sugebėjimus pasirodyti kuo geriausiai. Juk tai buvo ne tik festivalis, bet ir konkursas su įsteigtomis piniginėmis premijomis. Todėl tam ruošėsi rimtai ir atsakingai.
A. Juodelienė: Komisijos narių vertinimu visi ansambliai, nesvarbu kokiai muzikos krypčiai – pramoginės, akademinės ar liaudies – atstovavo, buvo atsakingai ir puikiai pasiruošę. Nors iš mėgėjiškai muzikuojančių šeimų ansamblių nebuvo reikalaujama aukšto profesionalumo lygio, tačiau muzikuojant, kaip ir kitose veiklose, visada pravartu turėti tikslą ir judėti į priekį, nenustoti tobulėti. Tad po perklausų regionuose, įvykusių gegužės mėnesį, komisijos narių individualiai teikti patarimai ir pasiūlymai ne vienam ansambliui, ypač jei dalyviai neturėjo profesionalių mokytojų palaikymo ir muzikavo savarankiškai, padėjo tobulėti ir įkvėpė naujų idėjų, o tai taip pat pagelbėjo geriau pasiruošti baigiamajam festivalio renginiui. Rugsėjo mėnesį įvykusio festivalio baigiamojo koncerto metu muzikuojančios šeimos varžėsi dėl laureatų vardo. Kai kurie dalyviai pateko į nugalėtojų grupę, kiti buvo apdovanoti diplomais, padėkos raštais ir dovanėlėmis. Konkursas parodė, kad Lietuvoje gausu gražių, originalių muzikuojančių šeimų, o kai kurios jų atstovauja mūsų šalį ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose renginiuose.
– Ką galėtumėte išskirti iš išgirstų kūrinių, matytų ansamblių? Neįprastos aranžuotės, retesni instrumentai, ypatingi talentai, išskirtiniai balsai?
K. Daugėla: Išklausius didelį skaičių nuostabių muzikuojančių šeimų ansamblių ir išgirdus įvairiausio žanro kūrinių, norėtųsi paminėti visus dalyvius – visi jie verti susižavėjimo, palaikymo ir paramos. Tačiau man ypač įsiminė keletas ansamblių. Pirmiausia tai – „Beinarių trio“ ir „Mudu abudu“ iš Vilniaus. Jiems skirti aukščiausi įvertinimo balai akademinės muzikos kategorijoje. Mane sužavėjo Lietuvoje žinomos muzikų Beinarių dinastijos – obojininko Roberto Beinario ir kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės vaikų – sesučių Brigitos ir Gabrielės nepaprastai muzikaliai ir profesionaliai atlikta, fleitai ir arfai pritaikyta Christopherio W. Glucko „Melodija“ iš operos „Orfėjas ir Euridikė”. O atliekant Piotro Čaikovskio kūrinį „Neopolietiška dainelė”, prie sesučių su tambūrinu prisijungė ir broliukas Laurynas, dar tik pradedantis muzikanto kelią. Šis ansamblis išsiskyrė ir rečiau koncertuose naudojamu instrumentu – arfa.
Brolių Algirdo Leonardo ir Augusto Poškų ansamblis „Mudu abudu“ maloniai džiugino, kaip puikiai abu berniukai muzikuoja dviem instrumentais – klasikine gitara ir fortepijonu. Puikūs ir jų pasirinkti įdomūs ir gražūs kūriniai. Taip pat norėčiau paminėti „Kornetistų trio” iš Vilniaus, pelniusį nominaciją „Už įdomiausią interpretaciją“, ir Germanavičių šeimos kvartetą iš Raseinių rajono, Viduklės miestelio, pelniusį nominaciją „Už kūrybiškiausią pasirodymą“. Kūrybingas Germanavičių šeimos kvartetas nors ir nesurinko aukščiausių vertinimo balų finaliniame ture, tačiau sesutės Lyja ir Vėja visus sužavėjo ne tik dainuodamos gražiais balsais, bet ir puikiai muzikuodamos smuiku ir fortepijonu. Pramoginės muzikos kategorijoje itin artistiškai pasirodė vilniečiai „Linksmieji trimitai“ – vienas jauniausių festivalio atlikėjų, šešerių metų Jonas Školnas su savo tėčiu Vladimiru Školnyj.
– Kaip galėtumėte apibūdinti renginio rezultatus, kokių tikslų pavyko pasiekti?
K. Daugėla: Rezultatai puikūs jau vien dėl to, kad renginyje dalyvavo įvairus ir gausus būrys muzikuojančių šeimų iš visos Lietuvos. Daugelis ansamblių kėlė susižavėjimą savo entuziazmu, nuoširdumu, noru muzikuoti, bei užsidegimu dalyvauti ir kitąmet. Prieš organizuojant šį renginį buvo baimintasi, kad dalyvauti pirmą kartą rengiamame muzikuojančių šeimų festivalyje-konkurse „Gaidų pynė“ pareikš norą nepakankamas skaičius dalyvių. Tačiau abejonės netrukus išsisklaidė.
Manau, kad pirmas blynas neprisvilo ir buvo pasiekti sumanyto renginio tikslai – skatinti muzikavimo šeimoje tradicijos atgimimą, siekiant stiprinti šeimos ryšius, ugdyti šeimos narių kūrybiškumą bei puoselėti šeimos kultūrines tradicijas. Tikiuosi, kad šis reikalingas ir gražus renginys sėkmingai tęsis ir kitąmet, įtrauks dar daugiau muzikuojančių šeimų iš visos Lietuvos regionų, o gal bus patrauklus ir užsienyje gyvenančioms muzikuojančioms šeimoms.
Gyvename laikais, kai visko, regis, yra, tačiau didžiausiu deficitu tampa žmogiškosios vertybės. Visais laikais, nesvarbu, kokios auklėjimo mados buvo tuo metu populiariausios, svarbiausia vertybė išlieka ta pati – šeima. Įvykęs Muzikuojančių šeimų festivalis „Gaidų pynė“ parodė, kad Lietuvoje turime kuo pasidžiaugti – gražiai ir darniai muzikuojančiomis puikiomis šeimomis.
– Festivalio renginiai tęsėsi beveik ištisus metus daugelyje Lietuvos miestų – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Dotnuvoje. Organizuojanti tokį renginį buvo reikalingos nemažos pajėgos?
A. Juodelienė: Būtina projekto sėkmingo įgyvendinimo sąlyga – gera komanda ir partnerių palaikymas. Festivalis išskirtinis tuo, kad subūrė gausų bendraminčių ir partnerių būrį, tarp kurių – ir žymūs menininkai, pedagogai, dovanoję savo laiką ir paramą, ir institucijos. Projektą pradėję su vienu partneriu, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“, užbaigėme su aštuoniais. Didžiausio palaikymo sulaukėme iš muzikos mokyklų, kurios muzikavimo šeimoje idėją savo bendruomenėse puoselėja jau ne vienerius metus. Esame itin dėkingi Lietuvos muzikos mokykloms, priėmusioms festivalio dalyvių perklausas Panevėžyje, Kaune, Šiauliuose, Vilniuje. Festivalio baigiamajam koncertui puikias sąlygas sudarė Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla. Bendri tikslai ir idėjos bendradarbiavimo saitais Ordiną susiejo ir su festivalio „Muzikuojame šeimoje“ organizatoriais. Jau daugiau kaip dešimtį metų skaičiuojantis ir tradiciniu tapęs festivalis „Muzikuojame šeimoje“, prasidėjęs kaip nedidelis Kauno mikrorajono bendruomenės, vėliau Kauno miesto renginys, jo iniciatorės muzikologės Gražinos Dainauskienės pastangomis palaipsniui išaugo į respublikinį (nuo 2008 metų), o šiemet sulaukė ir muzikuojančių šeimų iš kitų valstybių. Siekiame suvienyti atskiras iniciatyvas į vieną bendrą judėjimą ir planuojame, kad ateinančiais metais „Gaidų pynė“ ir „Muzikuojame šeimoje“ susilies į vieną, dar didesnį ir įspūdingesnį, visą Lietuvą apimantį, renginį.
Esame dėkingi Lietuvos Kultūros ministerijai ir Kultūros tarybai už finansinę pagalbą, kurios dėka galėjome surengti tiek daug renginių visoje šalyje, tai pat muzikos garsais pradžiuginti labiausiai socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Labdaringi koncertai įvyko Vilniaus SOS vaikų kaime, Panevėžio senelių globos namuose bei Dotnuvos slaugos namuose, kur festivalio ansambliai buvo sutikti entuziastingai ir su džiaugsmu. Koncertų klausėsi per 100 globos namų gyventojų, skambėjo ir instrumentiniai, ir vokaliniai kūriniai, klasikinė, liaudies ir populiarioji muzika. Šeimų ansambliai tikisi, kad jiems pavyko sukurti namų jaukumu alsuojančią nuotaiką ir pasidalinti muzikavimo džiaugsmu.
– Kas laukia „Gaidų pynės“ ateityje? Kokią veiklą esate numatę kitiems metams?
A. Juodelienė: Dalyvių ir žiūrovų atsiliepimai bei gražūs palaikymo žodžiai byloja, kad toks festivalis yra labai prasmingas ir būtent tokio formato festivalio mūsų šalies kultūriniame gyvenime tikrai trūko. Todėl jau ruošiamės kitų metų renginiui. Stengsimės įtraukti dar daugiau muzikuojančių šeimų iš visos Lietuvos, užmegzti ryšius su užsienyje gyvenančiomis muzikuojančiomis šeimomis, suburti dar didesnį partnerių ir rėmėjų ratą. Pagaliau sukurti terpę, tinkamą naujoms idėjoms vystyti, dalintis ir tobulėti. Būtent tokiu būdu siekiama suburti muzikuojančių šeimų bendruomenę, kurioje gaunamas palaikymas ir pagalba, dalinamasi pasiekimais, mokomasi, bendraujama ir bendradarbiaujama. Todėl subrendo idėja ateityje pakviesti šeimas į vasaros stovyklą, kur tėvų ir vaikų ansambliai, gamtos apsuptyje, padedami profesionalių mokytojų, pažintų ansamblinio muzikavimo paslaptis, o kartu ugdytų šeimos narių kūrybiškumą, puoselėtų šeimos kultūrines tradicijas, netrukdomi kauptų muzikinę patirtį, siekdami, kad muzikinė veikla taptų šeimos ir vaikų gyvenimo turtinimo, džiuginimo, kūrybos ir prigimtinių galių atsiskleidimo šaltiniu.