Muzikavimas šeimoje – aukštesnis intelektas, geresnė karjera

Kristina Kuprytė, atlikėja, pedagogė, socialinių mokslų doktorantė; 

Asta Kriščiūnaitė-Volbikienė, atlikėja, pedagogė, edukologijos mokslų daktarė

Kur trūksta žodžių, ten kalba muzika“

H.K. Andersenas

Pastaraisiais metais Lietuvoje nuolat girdima ir gaivinama muzikavimo šeimoje idėja. Jau penkerius metus ją skleidžia Šv. Kazimiero ordinas, kasmet organizuojantis Respublikinį muzikuojančių šeimų festivalį „Gaidų pynė“. Remiamas Lietuvos Kultūros tarybos, festivalis siekia palaikyti ir skatinti muzikuojančių šeimų meno mėgėjų dalyvavimą kūrybinėse veiklose, siekti, kad muzikinė veikla taptų šeimos ir vaikų gyvenimo turtinimo, džiuginimo, kūrybos ir prigimtinių galių atsiskleidimo šaltiniu, propaguoti Lietuvoje muzikavimo šeimoje tradicijos atgimimą. Festivalio renginių metu klausytojai turi išskirtinę galimybę  pasidžiaugti muzikuojančiomis šeimomis, kurios skleidžia stipriausią muzikavimo šviesą.

Kodėl būtent muzikavimas šeimose? Pradėti norėtųsi nuo bendros ir daugeliui iš mūsų gerai pažįstamos muzikavimo kuriamos vertės asmens intelektinėms galioms. Moksliniai tyrimai rodo, kad grojimas ir mokymasis muzikuoti susijęs su aukštesniu IQ. Šešerius metus trukęs G. Bastian mokslinis tyrimas Berlyno mokyklose atskleidė, jog muzikuojančių mokinių ne tik IQ, bet ir bendrųjų dalykų mokymosi rezultatai yra aukštesni. Tyrimas parodė, kad mokantis muzikos mokinių IQ per keturis metus ryškiai auga, lyginant su mokiniais, kurie nesimoko muzikos. Pasak mokslininkų J. Scheidegger, H. Eiholzer, F. Rauscher ir kt., be aukštesnio IQ muzikavimas taip pat turi pozityvų poveikį kalbos raiškai, klausos įgūdžiams erdviniam suvokimui, efektyviam smegenų funkcionavimui, aukštesniam emociniam intelektui, socialiniam ir asmeniniam tobulėjimui .

Tą patį galime pasakyti apie galias bendradarbiauti ir motyvuotai siekti tikslo kartu, plėtojamus gebėjimus, kurie XXI a. – ypatingai svarbūs planuojant savo karjerą ar sėkmingai jos siekiant. Nūdienos globaliame pasaulyje nuolat susiduriame su labai skirtingais žmonėmis, skirtingomis normomis ir vertybėmis, skirtingais gyvenimo stiliais, būdais ir t.t. Kad bendradarbiavimo mechanizmas vyktų sklandžiai, būtų sėkmingas ir rezultatyvus, svarbu ne tik tai, jog žmonės mokėtų dirbti komandoje, bet ir kad vieni su kitais sutartų, o tam pirmiausia reikalingas skirtybių suvokimas ir jų nuoširdus priėmimas. Šeimai muzikuojant drauge, vaikams ir kitiems šeimos nariams ši savimonė konstruojasi paradoksaliai ypatingai ryškiai. Kodėl? Nes šeimą dažniausiai sieja daugiau vienodumų nei skirtumų, artimieji, regis, geriausiai pažįstami, nuspėjami ir tokie įprasti, todėl nelengva pripažinti kiekvieno unikalumą ir savitumą – mamos ar tėčio, sesers ar brolio, senelio ar senelės. Taip įvairovės suvokimas artimoje aplinkoje – dar šeimoje, dėsningai padeda ją atpažinti ir priimti visame gyvenamajame pasaulyje.

Šalių, kuriose susiformavusios gilios muzikavimo šeimose ir bendruomenėse tradicijos, kaip pavyzdžiui Nyderlanduose ar Norvegijoje (jose autorės turi asmeninės ir profesinės patirties), organizacijų darbe, ar mokyklose labiausiai stebina darbuotojų susirinkimų gausa ir juose diskutuojamų klausimų paprastumas, kas mūsų šalyje – Lietuvoje dažnai traktuojama kaip tuščias laiko švaistymas ar savaime suprantamų dalykų bevertis analizavimas. Bet ar tikrai? Kodėl svetur kokybiškas dialogas – tai subtiliau suprantami reiškiniai, kuriems skiriama nepaprastai daug laiko, kad būtų rastos bendros reikšmės? Tiek Nyderlanduose, tiek Norvegijos muzikos mokyklose specialybės pamokoms skiriama vos iki trisdešimties minučių per savaitę. Nepaisant to, daugelis šeimų turi vienokius ar kitokius instrumentus, daugelis muzikuoja tik savo malonumui, kiekvienas miestas ar miestelis turi po keletą muzikuojančių bendruomenės kolektyvų, ten ypač populiarūs pučiamųjų instrumentų orkestrai. Taip bendras muzikavimas šeimose ir bendruomenėse tampa tarsi įrankis, ugdantis ir diskusijos kompetenciją, kuri formuojama dirbant kartu, kartojant, atkreipiant dėmesį į detales ir niuansus, siekiant bendro tikslo.

Gilinantis į tarptautinius mokslo atradimus, plačiau tyrinėjant kitų kultūrų praktikas tenka pastebėti, kad bendras muzikavimas šeimoje turi teigiamą poveikį socialinių įgūdžių ir asmenybės formavimuisi, šeimos psichologiniam klimatui, pozityviems jų tarpusavio santykiams. Ypač tai aktualu kalbant apie vaikų, augančių tokiose šeimose, vystymosi galimybių potencialą ir šio potencialo puoselėjimą būtent bendro muzikavimo dėka. Kalbant apie socialinių įgūdžių ugdymą(si), muzikavimas šeimoje yra reikšmingas, nes šių įgūdžių intensyvus plėtojimas, mokymasis būti kartu, pradedamas dar nuo mažumės, o ne pasiekus mokyklinį amžių ar dar vėliau, tik pradėjus savarankiškai gyventi. Kitaip tariant, vaikui patekus jau į antrinius socialinius kontekstus, sąveika su kitais žmonėmis jam yra tiesiog natūrali būsena. Šias savybes pastebėję gyvenimiškose situacijose galime girdėti tokias identifikacijas „jis – labai drąsus“, „jis labai lengvai susiranda draugų“, „jis visada laukiamas“, „jis – labai komunikabilus“, „jis – labai įdomus“, „jam taip lengva bendrauti“ ir pan. Turbūt tai esame girdėję arba patys kažkada kažkam priskyrėme tokį apibūdinimą. Ir jei tik pasidomėtume daugiau, greičiausiai sužinotume, jog muzika ir/ar muzikavimo praktika nėra labai nuo šio asmens nutolusi. Mokslininkų D. Boer ir A. Abubakar požiūriu, šios socialiai sėkmingo asmens savybės susiformuoja būtent dar šeimoje, artėjant vieniems prie kitų muzikos pagalba.

Muzikavimas su kitais šeimos nariais ugdo ir asmenines savybes. Muzikos kūrinių mokymosi procese reikalinga atsakomybė, savarankiškumas, disciplina ir ištvermė. Čia neišvengiamos nesėkmės ir praradimai, kas susiję ne tik su teigiamų, bet ir su neigiamų emocijų išgyvenimu, tokių kaip nepasitikėjimas ir susierzinimas. Saugios artimos aplinkos faktorius čia yra ypatingai svarbus. Visų pirma – artimoje aplinkoje kilusias emocijas yra drąsiau išreikšti, o išreiškus artimiesiems lengviau padėti jas atpažinti ir suvaldyti, nei pavyzdžiui su tuo susidūrus mokykloje, kur dažniausiai yra linkstama visą kas neigiama užslopinti. Todėl muzikuojantys kartu šeimoje vaikai yra ne tik savimi labiau pasitikintys, bet, kaip teigia savo išvadose po atliktų mokslinių tyrimų mokslininkai M. Van Tetering ir L. Wassink, jie yra ir emociškai stabilesni, drąsiau pradedantys ir įsitraukiantys į naujas veiklas, bendraujantys su nepažįstamais žmonėmis. Šios asmeninės savybės, kaip teigia Gunther ,vaikams ateityje gali gelbėti studijuojant, dirbant komandinį darbą bendruomenėse ir organizacijose. J. Andrews ir H. Higson, po atliktų organizacijų valdymo tyrimų, teigė, kad modernios verslo organizacijos priimdamos naujus darbuotojus tikisi, kad darbuotojų nereiks nuolat kontroliuoti ir sekti. Tai reiškia, kad darbuotojams turėtų užtekti pasitikėjimo savimi priimant sprendimus ir savidisciplinos dirbant nekontroliuojamiems. Šios savybės natūraliai išsivysto muzikuojant kartu dar šeimoje.

Praktikoje pastebima, jog, siekiant bendro tikslo muzikuojant drauge, tenka neišvengiamai vieniems prie kitų prisiderinti. Grojant grupėje kartais tenka būti solistu, kartais tapti pritariamuoju balsu. Vaidmenys grupėje dažnai keičiasi, jie nėra pastovūs. Todėl visiems komandos nariams tenka būti pastabiems vienas kito atžvilgiu, nuolat mokytis atpažinti savo ir kito jausmus būnant vienoje ar kitoje pozicijoje. Tai be abejo yra aktualu ir muzikuojant šeimoje, kur vaidmenų – kaita ypač jautrus muzikavimo dėmuo. Šeimoje solistais gali tapti vaikai ir padėti tėvams atlikti sudėtingesnes partijas, siekiant vieno, bendro tikslo. Čia nebeegzistuoja amžiaus skirtumas ar hierarchija, šeimoje gimsta didesnis tarpusavio supratimas, stiprus ryšys, empatija ir tolerancija.

Pasak Bronfenbrenner, šeimos muzikavimo kartu tradicijos prisideda ne tik prie narių intelektinių galių, socialinių ir asmeninių savybių plėtotės, tačiau nulemia pozityvų psichologinį klimatą ir formuoja pagarba vieni kitiems grįstus santykius šeimoje .

Šiandien siekiama vis didesnio savarankiškumo ir nepriklausomybės. Vaikai baigę mokyklas išvažiuoja mokytis, dažnai lieka dirbti kituose miestuose ar kitose šalyse. Jaunų žmonių siekis gyventi atskirai ir mūsų kultūroje yra tapęs natūralia savastimi. Ne tik Vakarų Europoje, bet ir mūsuose jau kelia rūpesčių individualizmo reiškinys, tėvų ir vaikų susvetimėjimas. Tai tapo ypač opiu klausimu šiuo kebliu, kronaviruso išprovokuotu socialinio atsiskyrimo metu. Filosofai, menininkai juokauja, kad pasaulį reikia gelbėti ne nuo viruso, bet nuo mus ištikusio vienišumo, tai jų nuomone – didžiausia žmoniją ištikusi katastrofa, kurią ir apnuogino Covid-19.

Vokietijoje, tiriant jaunų žmonių, augančių į pilnametystę, saviraiškos, savo identiteto paieškas, mokslininkai netikėtai atrado, kad šeimose, kuriose vyravo bendros veiklos, tradiciniai ritualai, jauni žmonės siekdami nepriklausomybės ir saviraiškos išlaiko intensyvų kontaktą su kitais šeimos nariais. Mokslininkių J. Arnett, C. Kagiticinasi šeimos kaitos modelio teorija rodo, kad ir sulaukęs pilnametystės ir aktyviai siekdamas autonomijos įvairiose gyvenimo srityse, jaunuolis išlaiko tvirtą psichologinį ryšį su šeima. Jeigu muzikavimas kartu buvo praktikuojamas šeimose nuo mažens, tai palaiko šeimų tarpusavio supratimą ir bendravimą net po pilnamečių vaikų išsikraustymo iš tėvų namų. Muzikavimas kartu yra vertinamas kaip ta veikla, kuri motyvuoja aktyvų bendravimą tarp šeimos narių kaitos į pilnametystę metu, taip pat ir vėliau, kada siekiama savarankiškumo ir atsiskyrimo. Tyrimai leidžia daryti išvadas, kad muzikavimas šeimoje gali turėti ilgalaikes teigiamas pasekmes šeimų bendravimui, tarpusavio supratimui, šeimos tradicijų perdavimui.

Būtent šeima atlieka svarbų tradicijų perdavimo vaidmenį. Sparčiai modernėjančioje visuomenėje tradicijas jaunimui perduoti yra sudėtingiau ir tėvams, ir mokytojams. Švenčių ir tradicijų perdavimas kinta, nūdien apie šventes ir tradicijas jaunimas sužino iš interneto ar knygų. Visgi šeimyninis muzikavimas – ypač gera priemonė savaime perduoti tradicijas iš kartos į kartą. Mokslininkė R. Paukštytė-Šaknienė teigia, kad tradicijos yra reikšmingos ne tik vyresnio amžiaus žmonėms. Tyrimai atskleidžia, kad šiuolaikiniam jaunimui Lietuvoje šeimos švenčių tradicijos yra svarbios, jaunuoliai išskiria buvimo kartu, artimo bendravimo, papročių puoselėjimo, pasirengimo šventėms kartu procesus. Pasak S. Hatanaka, tradicija tai ne tik kas sena, tradicijos gimsta ir dabartiniame gyvenime formuodamos prieraišumo, bendrystės šeimoje ar visuomenėje jausmą. Muzikavimas šeimose galėtų tapti dar viena išskirtine tradicija. Ypač prisiminus mūsų senąsias Lietuvos tradicijas, kada brėkštant, vakare, susėsdavo visa šeima, senolis pasiimdavo kankles ir kankliuodavo, tuomet net buvo tikima, kad kanklių ir jų muzikos dėka ir nelaimės aplenks.

Muzikavimas kartu šeimoms padeda įveikti ir karantino iššūkius. Jeigu šiandien į google paieškos laukelį įvestume „music family and quarantine“ (muzika šeima ir karantinas), jums būtų pateikta 203 000 000 rezultatų, iš kurių 23 600 000 būtų vaizdo įrašų pavidalu. Ir jeigu dar galvojate ar verta pradėti muzikuoti savo šeimoje, rekomenduojame bent keletą jų peržiūrėti arba dar geriau – pradėti ruoštis Šv. Kazimiero ordino organizuojamo festivalio renginiams.

Pagrindiniai šaltiniai:

Andrews, J., and Higson, H. (2008). Graduate employability, ‘soft skills’ versus ‘hard’

business knowledge: a European study. Higher Education in Europe, 33.

Bastian, G.H. (1998). Nederlandse samenvatting van dit onderzoek in het boek: Muziek

Maakt Slim, Uitgeverij Panta Rhei, 2003.

Boer D., Fischer R., Strack M., Bond M. H., Lo E., Lam J. (2011). How shared preferences in music create bonds between people: values as the missing linkPers. Soc. Psychol. Bull37.

Bronfenbrenner U., Morris P. A. (2006). The bioecological model of human development, in Handbook of child psychology: Vol. 1. Theoretical models of human development, eds Damon W., Lerner R. M. (New York, NY: Wiley-Blackwell Publishing Ltd.

Eiholzer, H., & Scheidegger, J. (1997). Persönlichkeitsentfaltung durch Musikerziehung.

Günther, B.A. (2001). Kinder optimal fördern – mit Musik. Intelligenz, Sozialverhalten und

gute Schulleistungen durch Musikerziehung. Mainz: Atlantis; Schott.

Hatanaka, S. (1991). The dilemma of the South Pacific islands: states, tradition, ethnicity. Journal de la Société des Océanistes92(1).

Paukštytė-Šaknienė, R. (2012). Tradicijos sampratos šiuolaikinėje Lietuvoje. Lituanistica58(2).

Van Tetering, M., & Wassink, L. (2014). Een wetenschappelijk overzicht: positieve effecten van muziekonderwijs op de maatschappij en bedrijven. Opgeroepen op mei28.